MOKYKLOS VĖLIAVA
Kur kalvelės ant kalnų,
Ten pušynai kaip delne,
Raibsta jų skara žalia.
Šalia jų ramios dainos –
Gatvės, kelias iš paskos
Driekiasi kažkur toli
Ir pradingsta šurmuly.
Medžių apsuptam kieme
Dunkso mūsų mokykla.
Su Mašioto ji vardu
Žėri saulėtu šypsniu.
Pasitinka ji visus
Kaip Mama savus vaikus,
Moko rašto, išminties
Iš visos tyros širdies.
Ačiū jai, mes mylim ją
Savo širdimi maža,
Mokytoją, žodį,
Vedantį mus prie tiesos.
Ačiū jai, mes jos glėby
Esam saugūs, kaip pily.
Ji pabars ir pamyluos,
Meilę knygai dovanos.